Saulės energijos gamybos sistemas galima suskirstyti į prijungtas prie tinklo ir ne tinklo fotovoltines (PV) sistemas, atsižvelgiant į jų prijungimą prie elektros tinklo. Prie tinklo prijungtos fotovoltinės energijos sistemos – tai tos, kurios veikia prijungtos prie elektros tinklo ir kurioms taikomas tinklo dispečeris, pavyzdžiui, centralizuotos arba paskirstytos fotovoltinės elektrinės. Priešingai, ne tinkle esančios PV sistemos veikia nepriklausomai nuo elektros tinklo; Pavyzdžiui, saulės energija varomi gatvių šviestuvai ir gyvenamosios PV energijos sistemos kaimo namų ūkiams.
Energijos kaupimo sistemos, kurios yra efektyvi elektros energijos kaupimo priemonė, skirstomos į keturias kategorijas: mechaninės, baterijos, elektromagnetinės ir fazės kaitos (šilumos) energijos kaupimas. Tarp mechaninių saugojimo būdų jau plačiai naudojamas siurblinės hidroakumuliatorius, o smagračio energijos kaupimas – naujesnis mechaninis metodas – šiuo metu yra tyrimų ir demonstravimo etape. Elektromagnetinės energijos kaupimas apima tokias technologijas kaip superlaidus magnetinės energijos kaupimas, superkondensatoriai ir didelio energijos tankio kondensatoriai. Šiluminės energijos kaupimas, kuris priklauso nuo medžiagų fazės kaitos energijos kaupimui ar išleidimui, vis dar yra laboratorinių tyrimų stadijoje Kinijoje ir dar nematė praktinio pritaikymo. Energijos kaupimas baterijomis yra brandi, plačiai pritaikyta ir ekonomiška technologija. Ne tinklo PV sistemos, kuriose naudojamos švino rūgšties baterijos, jau pasiekė komercinio pritaikymo etapą. Be to, pastaruoju metu tobulėjant ličio jonų akumuliatorių technologijai ir sumažėjus sąnaudoms, ličio jonų baterijomis pagrįstos energijos kaupimo sistemos tapo pagrindiniu dabartinių tyrimų akcentu.